Darbuotojui nutraukus darbo sutartį, darbdaviams dažnai kyla klausimas, ar galima vienašališkai iš darbuotojui priklausančio galutinio atsiskaitymo išskaityti išlaidas už darbuotojo mokymą ar kvalifikacijos tobulinimą. Neseniai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo bylą, kurioje detaliai aišaiškino šį klausimą.
ECOVIS ProventusLaw darbo teisės ekspertai primena, kad Darbo kodeksas leidžia šalims susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Pagrindinis tokio reglamentavimo tikslas yra tas, kad darbdavys gali susigrąžinti patirtų išlaidų dalį darbuotojo kvalifikacijai kelti, jei darbuotojas netęsia darbo santykių dėl darbuotojo kaltės arba be svarbios priežasties ir nekompensuoja darbdavio patirtų išlaidų darbu.
Jei darbuotojas savo noru nesutinka kompensuoti šių išlaidų, būtina įvertinti, ar darbdavys gali patirtas išlaidas išskaityti iš darbuotojo darbo užmokesčio vienašališkai.
Būtent tokią situaciją nagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis teismas š. m. lakričio 27 d. nutartyje.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas nustatė, kad Darbo kodeksas imperatyviai nustato galutinį sąrašą atvejų, kada gali būti daromos vienašalės išskaitos iš darbuotojo darbo užmokesčio, ir tokiame sąraše nėra nurodyto atvejo dėl mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų. Todėl galioja bendra taisyklė, kad darbdavys negali susitarti su darbuotoju dėl vienašalės išskaitos, skirtos susigrąžinti lėšas už darbuotojo kvalifikacijos kėlimą.
Visgi Darbo kodekse yra nustatyta galimybė nukrypti nuo šios bendros taisyklės. Jame nurodyta, kad jei nustatytos toliau nurodytos sąlygos, šalys gali susitarti dėl vienašalės išskaitos:
- darbo sutartyje nustatytas darbo užmokestis yra ne mažesnis nei du Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio dydžiai;
- nesitariama dėl išimčių iš darbo teisės normų, kurios reguliuoja maksimalųjį darbo ir minimalųjį poilsio laiką, darbo sutarties sudarymą ir pasibaigimą, minimalųjį darbo užmokestį, darbuotojų saugą ir sveikatą, lyčių lygybę ir nediskriminavimą kitais pagrindais;
- pasiekiama darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyra.
Dvi pirmos sąlygos yra labiau fakto klausimas, tuo tarpu, sprendžiant klausimą dėl darbuotojo ir darbdavio interesų pusiausvyros (trečioji sąlyga), teismas nurodė, kad susitarimas dėl mokymo ir kvalifikacijos kėlimo išlaidų atitiko šią sąlygą, nes šalys susitarė:
- dėl ne viso Darbo kodekse galimo laiko, už kurį gali būti susigrąžintos išlaidos (buvo susitarta dėl vienerių metų, kai tuo tarpu Darbo kodeksas leidžia susitarti už dvejus metus),
- šalys susitarė atlyginti tik proporcingą neišdirbtam vienerių metų laikui darbdavio išlaidų dalį.
Teismas nurodė, kad šalys galėjo nukrypti nuo bendros taisyklės dėl vienašalės išskaitos negalimumo atlyginant mokymo išlaidas ir galėjo susitarti, kad išskaita daroma vienašališkai darbdavio.
Tačiau, teismo manymu,savaime ne visi mokymai ir kvalifikacijos kėlimo kursai patenka į Darbo kodekso nuostatos, kalbančios apie mokymo išlaidų atlyginimą taikymą. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tik tuomet, kai mokymo procese darbuotojas gauna žinių, kurios tiesiogiai nėra būtinos jo darbo funkcijoms atlikti, t. y. jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui keliamus reikalavimus, kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje.
Įvertinus aukščiau pateiktus teismo išaiškinimus, ECOVIS ProventusLaw siūlo peržiūrėti susitarimus dėl mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo bei nuostatas dėl vienašalių išskaitų galimumo ir teisėtumo.
Parengė ECOVIS ProventusLaw darbo teisės grupės vadovė Brigida Bacienė
Naujienlaiškio prenumerata
Susisiekti