2024 m. vasario mėn. darbo teisės aktualijos

Pareiga teikti informaciją apie įdarbintus užsieniečius

Darbdavys turi pareigą teikti informaciją apie įdarbintus pagal darbo sutartį ir atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius Užimtumo tarnybai (apie įdarbintus pagal darbo sutartį užsieniečius) ir Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (apie atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius) per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą EDAS, užpildydamas nustatytos formos LDU pranešimą. LDU pranešimas per EDAS turi būti pateiktas ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos.

LDU formos laukelyje A14 nurodoma ar darbo vieta yra Lietuvoje (jeigu darbo vieta nėra Lietuvoje – laukelis A15 nepildomas).  Darbdavys, pildydamas laukelį A16, turi nurodyti valstybę, kurios socialinis draudimas taikomas pagal sutartį įdarbintam užsieniečiui.

Taigi, Lietuvos Respublikos darbdavys, sudaręs darbo sutartį su užsieniečiu, kuris Lietuvos įmonėje dirbs nuotoliniu būdu (neatvykdamas į Lietuvos Respubliką), turi pareigą pateikti nustatytos formos LDU pranešimą, be kita ko, nurodydamas, kurios valstybės socialinis draudimas bus taikomas asmeniui.

Kas yra faktiškai atsakingas už darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimą?

2024 m. vasario 15 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išnagrinėjo bylą dėl bendrovės, teikiančios darbdaviui darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų paslaugas, atsakomybės, kai darbdavys atlygino žalą dėl darbuotojo žūties.

Nagrinėjamoje byloje ieškovas (darbdavys) buvo sudaręs sutartį su atsakovu dėl dalies darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų vykdymo ieškovo įmonėje. Ieškovo įmonės patalpose įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, kurio metu žuvo ieškovo darbuotojas. Ieškovas atlygino žuvusiojo artimiesiems neturtinę žalą ir pareikalavo žalos atlyginimo iš atsakovo. Ieškovas teigė, kad žala atsirado dėl to, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus.

LAT pažymėjo, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme įtvirtinta absoliuti darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas, tačiau tai neturi įtakos darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijas darbdavio naudai atliekančios įstaigos atsakomybės už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą. LAT konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė savo sutartines prievoles, dėl to ieškovas patyrė nuostolių, kuriuos

Darbdavio pareiga yra sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais. Darbdavys, siekdamas užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, paskiria vieną ar daugiau darbuotojų saugos ir sveikatos specialistų arba steigia darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybą. Darbdavys gali sudaryti sutartį su fiziniu ar juridiniu asmeniu dėl darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų ar jų dalies atlikimo.

Taigi įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą saugos ir sveikatos reikalavimų organizavimą įmonėje. Tačiau kitas saugos ir sveikatos reikalavimų vykdymo užtikrinimo funkcijas gali (i) pavesti atlikti įgaliotiems asmenims arba (ii) pavesti atlikti išorinei įmonei, teikiančiai saugos ir sveikatos specialistų paslaugas.

Pažymėtina, kad LAT nustatė, jog žalą sukėlė ne tik atsakovo, bet ir ieškovo veiksmai, kadangi ieškovas netinkamai vykdė jam darbuotojų saugos ir sveikatos norminiais teisės aktais priskirtas pareigas, kurios sutartimi nebuvo perduotos atsakovui. Spręsdamas dėl atsakomybės už padarytą žalą,  teismas taikė mišrios kaltės principą.  Teisėjų  kolegija atsižvelgė į tai, kad atsakovas yra verslininkas ir teikia paslaugas darbuotojų saugos ir sveikatos srityje. Atsakovas šias paslaugas privalėjo teikti itin atidžiai ir rūpestingai, o to nepadaręs jis privalo prisiimti didesnę atsakomybės dalį negu ieškovas, kuris pagal Sutartį jam pavedė atlikti dalį darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos funkcijų. Kasacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šias aplinkybes, atsakovo kaltės dalis dėl ieškovui  atsiradusios žalos (nuostolių) yra 70 procentų. Tai sudaro pagrindą sumažinti jo civilinę atsakomybę bei priteistą iš jo ieškovui žalos (nuostolių) atlyginimo sumą 30 procentų.

Draudiminis įvykis gali tokiu būti pripažintas ir darbuotojui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichoaktyviųjų medžiagų

2024 m. vasario 13 d.  Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą Nr. KT15-N2/2024, kurio nutarė pripažinti, kad Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostata „Nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais, jeigu apdraustasis asmuo buvo neblaivus ar apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų“ tiek, kiek pagal ją draudžiamaisiais įvykiais nepripažįstami nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo, įvykę apdraustajam asmeniui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichiką veikiančių medžiagų, kuriuos lėmė ne jo neblaivumas arba apsvaigimas nuo psichiką veikiančių medžiagų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas išaiškino, jog ginčijamoje Įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nelaimingi atsitikimai pakeliui į darbą ar iš darbo nepripažįstami draudžiamaisiais įvykiais vien tik dėl asmens būsenos, net jeigu tokia asmens būsena apskritai nelėmė ir negalėjo lemti pakenkimo jo sveikatai (juolab sukelti jo mirtį). Toks teisinis reguliavimas nėra konstituciškai pagrįstas, jis neatitinka konstitucinių teisingumo ir proporcingumo principų ir paneigia asmens, kurio sveikatai buvo pakenkta pakeliui į darbą ar iš darbo, teisę į socialinę apsaugą, teikiamą, kaip Konstitucijos 52 straipsnyje laiduojamą socialinę apsaugą įstatymų numatytais atvejais.

Po šio Konstitucinio Teismo nutarimo, nelaimingas atsitikimas, įvykęs pakeliui į darbą ar iš darbo darbuotojui esant neblaiviam ar apsvaigusiam nuo psichoaktyviųjų medžiagų, galėtų būti pripažintas draudiminiu įvykiu, jei jis įvyko ne dėl darbuotojo neblaivumo ar apsvaigimo nuo psichoaktyviųjų medžiagų.