side-area-logo

Išsiieškodama žalą Rusija privers kitas valstybes šokti pagal savo taisykles?

Išsiieškodama žalą Rusija privers kitas valstybes šokti pagal savo taisykles?

Rusijoje įsigaliojo įstatymas numato galimybę išieškoti iš Rusijoje esančio užsienio valstybės turto. Jame numatomos išlygos, kuomet teisinis imunitetas užsienio valstybėms netaikomas. Ar Lietuva taps pirmoji, kuriai bus pritaikytas šis įstatymas?

Nuolat kalbant apie Rusijos grėsmes Lietuvai ir kitoms Pabaltijo valstybėms, o ir nesiliaujant neramumams Donbase, iki šiol pro žiniasklaidos akis praslydo šių metų sausio 1-ąją dieną įsigaliojęs Rusijos Federacijos federalinis įstatymas, kurio pavadinimas galėtų būti verčiamas kaip „Dėl jurisdikcinio užsienio valstybės ir užsienio valstybės turto imuniteto Rusijos Federacijoje“.

Įstatyme nurodoma, kad jo tikslas – nustatyti teisminį ir kitokį užsienio valstybės imunitetą. Paprastai kalbant – įgyvendinti visuotinai priimtiną tarptautinės teisės principą, numatantį apribojimus teistis su užsienio valstybe ir išieškoti iš jos turto, kuris gali būti labai įvairus.

Net ir pačioje Rusijoje teisės ekspertai vertina šį įstatymą labai atsargiai.

Tačiau kai kurios šio įstatymo nuostatos yra ne tik neaiškios, bet ir prieštaringos bei faktiškai ne įtvirtina, o apriboja užsienio valstybės teisinį imunitetą. Net ir pačioje Rusijoje teisės ekspertai vertina šį įstatymą labai atsargiai. Netgi Tarybų Sąjunga istoriškai griežtai laikėsi visiško užsienio valstybės teisinio imuniteto pripažinimo principo. Tačiau panašu, kad šiuolaikinė Rusija, prisidengdama Jungtinių Tautų 2004 m. konvencija dėl valstybių jurisdikcinių imunitetų ir nuosavybės, keičia požiūrį sau norime linkme.

Kaip ir priimta tarptautinėje teisėje, naujasis įstatymas numato teisinį imunitetą (t.y. neliečiamumą) užsienio valstybių diplomatinėms ir konsulinėms įstaigoms, atstovybėms prie tarptautinių organizacijų, užsienio šalių oficialiems asmenims (valstybių ir vyriausybių vadovams, užsienio reikalų ministrams). Tačiau čia ir prasideda visi „bet“.

Įdomiausia tai, kad apie tokio imuniteto apribojimo buvimą ar nebuvimą užsienio šalyje sprendžia pati Rusija.

Įstatyme yra išlyga, nurodanti, kad teisinis imunitetas užsienio valstybei arba jos turtui gali būti panaikintas vadovaujantis abipusiškumo principu, kai užsienio valstybė savo teritorijoje riboja Rusijos Federacijai ar jos turtui taikytiną teisinį imunitetą. Įdomiausia tai, kad apie tokio imuniteto apribojimo buvimą ar nebuvimą užsienio šalyje sprendžia pati Rusija.

Tarptautinėje praktikoje yra priimta, kad pasirašydamos dvišalius susitarimus arba ratifikuodamos tarptautines konvencijas valstybės savanoriškai atsisako savo teisinio imuniteto atskirose srityse, pripažindamos kurios nors valstybės arba tarptautinių teismų bei arbitražų kompetenciją nagrinėti kilus ginčams.

Minėtas Rusijoje galiojantis įstatymas gi numato, kad užsienio valstybė Rusijoje automatiškai laikoma atsisakiusia savo teisinio imuniteto, jeigu ji dalyvauja prekybiniuose-ekonominiuose sandoriuose su Rusijos Federacijos asmenims Rusijos teritorijoje arba sandoris yra susijęs su Rusijos teritorija, steigia juridinius ir kitus asmenis, įsigyja Rusijos Federacijoje esantį nekilnojamąjį turtą.

Šiais atvejais jokia užsienio valstybė negalės atsisakyti dalyvauti procese, motyvuodama tai savo teisiniu imunitetu.

Imunitetas užsienio valstybei netaikomas taip pat ir darbo santykiuose (išskyrus diplomatų įdarbinimą), jeigu darbas visiškai arba dalinai turėjo būti atliktas Rusijos Federacijoje. Šiais atvejais jokia užsienio valstybė negalės atsisakyti dalyvauti procese, motyvuodama tai savo teisiniu imunitetu.

Tačiau daugiausia diskusijų tarp teisininkų kelia įstatymo straipsnis, numatantis užsienio valstybės teisinio imuniteto netaikymą ginčuose dėl atlyginimo žalos, padarytos fizinio asmens gyvybei, sveikatai, turtui, garbei ir orumui, dalykinei reputacijai arba juridinio asmens turtui, garbei ir orumui, dalykinei reputacijai.

Užsienio valstybės sąvoka minėtame įstatyme yra labai plati. Tai – nuo pačios valstybės, jos valdymo organų, įmonių, įstaigų ir organizacijų, įgyvendinančių suverenias valstybės galias, valstybės atstovų iki fizinių asmenų. Nors šios nuostatos galiojimas siejama su visišku ar daliniu žalos padarymu Rusijos Federacijos teritorijoje, tačiau apie žalos ryšį su Rusija… sprendžia Rusijos teismai!

Akivaizdu, kad įstatymo priėmimą sąlygojo Rusijai nepalankių užsienio teismų ir arbitražų sprendimų Jukos ir kitose bylose.

Toks įstatymas leidžia bet kuriam Rusijos piliečiui ar įmonei, manančiai, kad užsienio valstybė padarė žalą jų turtui, garbei ir orumui, dalykinei reputacijai kreiptis į Rusijos teismą, atsakovu patraukiant tą užsienio valstybę. Akivaizdu, kad įstatymo priėmimą sąlygojo Rusijai nepalankių užsienio teismų ir arbitražų sprendimų Jukos ir kitose bylose. Įstatymo aiškinamajame rašte ir jo svarstymo metu netgi nebuvo bandoma slėpti, kad įstatymu siekiama sukurti galimybę Rusijos Federacijai imtis atsakomųjų veiksmų prieš tas užsienio valstybes ir Rusijoje esantį jų turtą, kurių teismai priėmė nepalankius Rusijai sprendimus.

Įstatymas yra „šviežias“, todėl, praktiškai neegzistuoja aukštesnės instancijos Rusijos teismų praktika aiškinant ir taikant šį įstatymą.

Taip pat prieš tas valstybes, kurios leidžia tuos teismų sprendimus vykdyti savo teritorijoje ar išieškoti priteistas sumas iš tose šalyse esančio Rusijos Federacijos turto. Taigi egzistuoja realus pavojus, kad naujuoju įstatymu savo teismus visiškai kontroliuojanti Rusijos vykdomoji valdžia gali pasinaudoti darydama spaudimą toms užsienio valstybėms, kurios pačios (arba jų teismai) priėmė Rusijos netenkinančius „politizuotus“ arba „antirusiškus“ sprendimus. Įstatymas yra „šviežias“, todėl, praktiškai neegzistuoja aukštesnės instancijos Rusijos teismų praktika aiškinant ir taikant šį įstatymą.

Esant gana dviprasmiškoms įstatymo formuluotėms, iš esmės viskas priklausys nuo to, kaip šį įstatymą taikys Rusijos teismai, taip pat kiek šiems teismams įtaką darys Rusijos vykdomosios valdžios institucijos. Panašu, kad Lietuvai gali tekti vienai pirmųjų suformuoti Rusijos teismų praktiką taikant minėtą įstatymą byloje pagal buvusio AB „Bankas Snoras“ pagrindinio akcininko J. Antonovo ieškinį Maskvos arbitražo teismui dėl 250 mlrd. Rusijos rublių žalos, padarytos nacionalizuojant ir paskelbiant bankrotą jo bankui.

Šis komentaras buvo publikuotas naujienų portale delfi.lt.

Kestutis Kvainauskas